Jau prieš savaitę, Sekminių iškilmės dieną, pasibaigė Velykų liturginis metas. Taip pat ir sekmadienio vidudieniais, po velykiniu metu skambėjusios „Regina Caeli“ antifonos, vėl sugrįžta prie tradicinės „Viešpaties Angelo“ maldos. Sveikindamas sekmadienio vidudienį į Šv. Petro aikštę susirinkusius tikinčiuosius, popiežius Pranciškus jiems kalbėjo apie šią dieną liturgijoje švęstą Švenčiausiosios Trejybės slėpinį.
Šio sekmadienio, Švenčiausiosios Trejybės šventės, Šventojo Rašto skaitiniai mums padeda gilintis į Dievo tapatybės slėpinį. Antrajame skaitinyje girdėjome šv. Pauliaus sveikinimo žodžius, kuriais jis kreipiasi į Korinto bendruomenę: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13,13). Šis apaštalo „palaiminimas“ yra jo asmeniškai patirtos Dievo meilės vaisius, tos meilės, kurią jam atskleidė prisikėlęs Kristus, kuri perkeitė jo gyvenimą ir jį paskatino skelbti tautoms Evangeliją. Šios malonės dėka Paulius gali raginti krikščionis: „Džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite“ (11). Krikščionių bendruomenė, nepaisant žmonių ribotumo, gali tapti Trejybės atspindžiu, jos gerumo ir grožio. Tačiau tai nebūtų įmanoma – liudija Paulius – be Dievo gailestingumo, be atleidimo.
Kaip tik tai nutinka žydams išėjimo iš vergijos metu. Nors ir tauta buvo neištikima, Dievas apsireiškė Mozei debesyje ir atnaujino su tauta sudarytą sandorą, ištardamas savo vardą ir paaiškindamas ką jis reiškia. „Jahvė yra palankus ir atjaučiantis Dievas, kantrus, maloningas, teisingas” (Iš 34,6). Šis vardas reiškia, kad Dievas nėra tolimas ir užsidaręs, bet jis yra Gyvenimas, save dovanojantis kitiems, jis yra atvirumas, jis yra Meilė, kuri vaduoja žmogų iš jo neištikimybės. Dievas yra „palankus“, „atjaučiantis“, „maloningas“: jis aukoja save, kad ištaisytų mūsų trūkumus, kad mums atleistų kai suklystame, kad sugrąžintų į teisingumo ir tiesos kelią. Šis Dievo apsireiškimas pasiekė savo viršūnę Naujajame Testamente, Kristaus žodžių ir jo išganingos misijos dėka. Jėzus mums parodė Dievo veidą – Dievą, kuris yra vienas trijuose asmenyse, kuris yra Meilė, kuris visą kuria, viską išgano ir viską daro šventa – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią.
Šios dienos Evangelijoje matome Nikodemą, kuris nors ir eidamas svarbias pareigas to meto religinės ir pilietinės bendruomenės gyvenime, niekada nesiliovė ieškojęs Dievo. Jis negalvojo apie save: „jau esu viską pasiekęs“ ir nesiliovė ieškoti Dievo. Dabar jis Dievo balso aidą atpažino Jėzuje. Naktinio pokalbio su Nazariečiu metu, Nikodemas pagaliau supranta, kad Dievas jį sukūrė ir jo laukia, kad Dievas jį asmeniškai myli. Dievas primas išeina mūsų ieškoti, jis mūsų laukia, jis pirmas mus myli. Jis, kaip sako pranašas, yra tarsi migdolo žiedas, kursi primas pražysta. Jėzus sako: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3,16). Kas gi yra amžinasis gyvenimas, apie kurį čia kalbama? Tai begalinė ir neatlyginamai dovanojama Tėvo meilė, kurią Jėzus mums padovanojo, ant kryžiaus paaukodamas savo gyvybę dėl mūsų išganymo. Tai meilė, kurią Šventoji Dvasia paskleidė visoje žemėje ir kiekvienoje ją priimančioje širdyje. Ji nušviečia visas tamsias pakampes, visus šiurkštumus, trukdančius duoti gerus meilės ir gailestingumo vaisius.
Tepadeda mums Mergelė Marija vis labiau, visa savo esybe, prisiliesti prie Trejybės bendrystės, kad gyventume ir liudytume tą meilę, kuri suteikia prasmę mūsų gyvenimui.
(Vatikano radijas)
